Jau nuo seno pačiame Vilniaus centre per amžius didingai stovi Bekešo kalnas. Pasak legendos, jame auga cukraus vatos medžiai ir teka kisieliaus upės, jame visus metus šviečia saulė ir čiulba paukščiai. Nuo jo atsiveria senieji Vilniaus stogai, bažnyčių bokštai ir medžių viršūnės, o jeigu virš miesto netvyro rūkas ir labai gerai įsižiūri, gali pamatyti, kaip senas šuo Pilies gatvėj valkatauja ar vaikai Kudirkos aikštėje balandžius lesina. Deja, joks žmogus šio vaizdo nėra matęs, nes ant Bekešo kalno gyvena vien Vilniaus dievai. Vyriausieji čia Perkūnas su Žemyna. Kadaise, kai jiedu vestuves iškėlė, tai visas Vilnius vidury šaltos žiemos akimirksniu pragiedrėjęs, sniegas ištirpęs, gėlės sužydėjusios ir tai dienai netgi gulbės iš šiltų kraštų parskridusios. Bet kai jaunavedžiai vėl susipyksta, tai, rodos, žemė su dangum maišos, stiprūs Perkūno žaibai medžius ir namus degina, viskas užplūsta vandeniu, gatvės ir automobiliai paskęsta.
Be Perkūno ir Žemynos, viešpatauja ir kiti dievai. Štai, pavyzdžiui, Upinis – upių dievas, visas upes prižiūri. Kai gero ūpo jis, – tai patvins, o kai jaučiasi pavargęs ar prislėgtas, su juo visa Neris nuslūgs. Žmonės kalba, kad Upinis esti itin tolerantiškas ir stengias palaikyti gerus tarptautinius ryšius su airių dievais, mat kovo 17, per Šv. Patriko dieną, Vilnelė stebuklingai nusidažo sodriai žalia spalva ir visi pasaulio airiai suvažiuoja į Užupį švęsti.
Miškų globėja Medeina, vos savo švelnia ranka perbraukus, gali didžius medžius, krūmokšnius išauginti, net papartį pražydinti. Trumpiausią metų naktį, lydima vilkų, ji pati iš Bekešo kalno į Vingio parko miškyną nusileidžia, visas apylinkių lakštingalas sukviečia ir jų koncertą dovanoja, aplanko kiekvieną augalėlį ir prieš vidurnaktį paparčio žiedą išaugina. Jei jį koks mirtingasis rasiąs ir suvalgysiąs, tai iškart visas visatos paslaptis įminsiąs ir amžiną meilę surasiąs.
Vienas įdomiausių Vilniaus fenomenų – laumės. Nuostabaus grožio moterys, ilgais lig žemės auksiniais plaukais, apsirengusios baltais marškiniais ir pasidabinusios gėlių vainikais yra ypač pavojingos vyrams. Sakoma, kad kadaise jos irgi gyvenusios ant Bekešo kalno su kitais dievais. Tačiau nuodėmingosios laumės vieną dieną sugalvojusios patį Perkūną suvilioti, kuris, apakintas viliojančio laumių šokio, visai savo žmoną užmiršo. Sužinojusi apie klastingą deivių poelgį, Žemyna taip įniršo, kad ištrėmė jas iš Bekešo kalno ir pasmerkė amžiams tarp mirtingųjų gyventi. Dabar laumės, apsirengusios kaip žmonės, Vilniaus gatvėm slampinėja ir mūsų silpnavalius vyrus vilioja.
Kiekviename vilniečio name gyvena Naminukas. Nors niekas jo plika akim nėra matęs, tačiau manoma, kad jis yra 50 cm ūgio, smulkaus sudėjimo, trumpų galūnių, tačiau turi neproporcingai didelę galvą ir yra nežmoniškai plaukuotas. Naminukai slepiasi stalčiuose ir vagia kojines, auskarus, o kartais ir batus. Šio padykusio vagišiaus niekad nepavyksta pagauti, tačiau dažnai galima išgirsti naktį tyliai virkaujantį ar nesuprantamai šūkčiojantį. Nors šis nuodėmingas padarėlis nuolat bando jūsų kantrybę, į namus jis iš tiesų neša sėkmę ir pinigus, tad Naminukui įsikūrus namuose jaudintis nereikėtų.
Šiam pasaulyje pusiausvyra visur turi vyrauti, o gėris be blogio, net ir nuostabiajame Vilniuje, egzistuoti negali. Į Vilnių vis užsuka tokia mirties deivė vardu Giltinė, kuri numarina visus Vilniaus plėšikus ir blogiukus, o kartais ir kokį girtuoklėlį neatsargiai žiemą lauke pamiegoti prigulusį. Jos nosis ilga ir pamėlusi, oda siaubingai raukšlėta, kūnas kaulėtas ir pajuodęs. Savo aukai ji gelia nuodingu, dvišakiu liežuviu tiesiai į smegenis. Tada vargšelį gabena į stoties rajoną, savo rūmus, kuriuos galima pasiekti tik perplaukus geležinkelio upę ir aplenkus lietuviškąjį trigalvį skaliką. Čia sienos sumūrytos iš kaulų ir kaukolių, iš supuvusių žmonių kūnų padarytos dulka iškamšos, o jų akys, smegenys ir žarnos marinuojasi stiklainiuose. Likusias kūno dalis doroja vorai, lervos ir skruzdės. Giltinė nėra Bekešo dievų draugė ir ant kalno yra nelaukiama, tačiau žemėje savų draugų turi, kurie jos nuodėmingai sielai giminingi. Dažnai į stoties rajoną, pas Giltinę į svečius atsibeldžia gundančiosios laumės ar vagišiai naminukai, kurie savų aukų tenai ieško.
Todėl, naivus žmogau, aš tave įspėju. Geriau jau dievų malonės prašyki, kad jie supykę miesto nesugriautų, dorai gyvenki, kad Giltinė į galvą neįgeltų, ir gatvėmis atidžiai vaikščioki, kad kokia Laumė nenuviliotų ar Naminukas neapvogtų.
Ieva Gribauskaitė, 3 b kl.