Novelė
Ach, tie prakeikti batai su raišteliais! Jie visuomet būna tikri angeliukai, kai niekur neskubėdamas ruošiesi į parduotuvę. Ir tikri velniūkščiai, kai paknopstom skubi, vėluodamas į autobusą. Atrodo, specialiai juos kažkas užkeikia, kad mazgelio negalėtum užrišti.
Tik šįkart aš ne vėlavau, o tiesiog norėjau kuo greičiau pabėgti nuo tos vietos, kur susapnavau košmarą. Puikiai žinojau, kad negali pabėgti nuo savęs, gyvenimo ir problemų, bet šis aforizmas manęs negelbėjo. Bėgimas iš tiesų nėra toks nieko vertas, kaip dažnai apibūdinamas. Bėgimas prablaško, padeda geriau suvokti paliktų dalykų vertę. Dėl to ir emigracijos nereikėtų taip nuvertinti. Žinoma, kartais vertė nukrenta, tačiau net ir tai rodo be galo mažą prisirišimą prie paliktųjų.
Net nepastebėjau, kaip išlipusi iš autobuso atsidūriau Pilies gatvėje. Naktį Vilnius visiškai kitoks. Atrodo, gali net laisviau įkvėpti, kai nėra žmonių, įtariomis akimis stebinčių kiekvieną tavo judesėlį, smerkiančių už menkiausią klaidą, niekuomet nepasigilinančių kodėl, kaip. Baudžiančių už pasekmes, nesuprantančių priežasčių, esmės.
Ach, tie žmonės! Gerai, viskas. Juk atvykau čia išsivėdinti galvą. Štai žvaigždės danguje, primenančios vaikystę ir ,,Mergaitę su apelsinais“. Štai senasis Vilniaus universitetas. Kai susimąstai, kiek daug jo sienos matė, pagarba pati skleidžiasi. Gerai, kad jis išliko. To nebegali pasakyti apie Didžiąją Sinagogą, buvusią Vokiečių gatvėje. Keista, kad niekas iki šiol nepasivargino jos atstatyti. Juk tai žydų religijos pagrindinė, svarbiausia vieta maldai. Tai nepastebima, bet milžiniška dingusio Vilniaus dalelė.
Ką apskritai reiškia dingti? Gal tai pabėgti?- klausiu savęs stovėdama Vokiečių gatvės vidury, žvelgdama po kojomis, kur turėtų būti žydų namų rūsiai, įrengti karo ar pokario metu. Jie tebesaugo žmonių atodūsius.
Dar kartą giliai įkvepiu. Pagrindinis skirtumas tarp dingimo ir pabėgimo tas, kad kartais dingsti ne savo noru. Be abejo, kartais ir pabėgimą vadini kitos išeities nebuvimu. Bėda ta, kad išeitį turi bėgdamas. Tik esi kvailas, kad tai suprastum.
Pūsteli vėjas, lyg patvirtindamas mano mintis. O aš nejučia šypteliu. Pėdinu toliau iki šv. Kotrynos bažnyčios. Nesąmoningai prieinu ir pasuku rankeną. Žinojau, kad užrakinta, bet tarsi norėjau kažkam kažką įrodyti.
Tolumoje, už Rotušės dar vienas besibastantis žmogelis sušmėžavo. Įdomu, kodėl miestas naktį gražesnis? Sakyčiau, reikėtų kiekvienam nors kartą pasivaikščioti Vilniaus tamsoj. Ramybė. Tyla. Tikrovė ar sapnas.
Grįžtu atgal į Vokiečių gatvę. Žvelgiu į kvailus parduotuvių ir grožio salonų pavadinimus. Keista, bet pyktis nebeima. Galų gale pastebiu užrašą ir arką po juo. Nieko nesitikiu, praeinu pro ją ir patenku į mažą aukštų sienų įrėmintą erdvę. Nepasakyčiau, kad labai jauku. Be to, daugybė durų. Jei kartais ne ten pataikyčiau, tikrai nepamanytų, kad esu kokia paštininkė ar tiesiog užsukau pasiklausti kelio, bet žinoma, kad įsibrovėlė.
Palipau kažkokiais laiptukais ir atsargiai spustelėjau rankeną. Nieko nesitikėjau, todėl kai jos atsidarė – mažų mažiausiai pajutau stebuklą. Įslinkau kaip vagis. Vienintelis neatitikimas tas, kad nebuvo visiškai ką vogti. Patamsyje tesimatė keli suolai dešinėje ir kairėje bei kuklus altorius gilumoje. Staiga pamačiau kupstą viename iš suolų. Smalsiai prislinkau ir galop supratusi, kad tai kunigas, išdrįsau sudrumsti tylą:
– Kodėl palikote bažnyčią atrakintą?
Nenustebau, kad žmogelis ne iš karto atsiliepė, bet netyčiomis pasukusi galvą pro langutį išvydau pradėjusias kristi snaiges.
– Tam, kad tokie pasiklydę vaikai kaip tu tokiomis naktimis kaip ši galėtų rasti kelią namo.
– Aš jį jau radau,- pratariau teisybę, nes išties supratau, kur tie mano namai.
– Ir vis dėlto čia atėjai,- net girdėjau jo džiugią šypseną.
Taip, atėjau, kad įsitikinčiau…
Laura Budkaitė, 1b