1989m. rugpjūčio 23 diena
Prie Gedimino bokšto stovėjau anksti, tiksliau, pusę dienos blaškiausi po miestą, nerasdamas sau vietos. Prie Katedros — sausakimša žmonių, su tėvais sėdinčių vaikų, laukiančių, kada galės uždegti po žvakę. Laukiau pasigirsiančių radijo signalų. Visą dieną laukiau. Praeidamas gatve svarsčiau, ar mano sutikti, pamatyti žmonės taipogi laukia to paties. Taip, žinau, kad taip. Tiek vaikai, tiek suaugę, tiek seni. „50 metų”, galvoju. Penkiasdešimt. Gatvėse žmonių nesuskaičiuosi. Mes laukiam.
19 valandą pasigirdo radijo signalai. Giedojom Tautišką Giesmę, „Bunda jau Baltija”. Visų rankos tapo viena ilga ilga grandine, kurios galo nematyti (tikiu, galima būtų nematyti ir kur ji prasideda, pagalvojus, kelių dar tūkstančių žmonių širdys buvo susitelkę į vieną ir džiaugėsi vienu — kitų, o tai reiškia visų, kova už laisvę).
Iš Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinktinės „Vėlyvo vėjo vėliavos”
Lietuvos atėjimas
Pripratę, visai nematydavom,
ŽMONĖS, sakydavo ji.
Patylėjus, pridurdavo:
ŽEMĖ.
Ne sykį parkrisdavo
Kraujais apsipylusi,
Sukepusiom lūpom šnibždėdama:
Eloji, Eloji,
Lema sabachtani…
Iš tikro ji nieko neprašė,
Tik paėmė mus už rankų
Ir atsivedė
Kol kas ligi čia.
1990m. rugsėjo 4 diena
Dienos slenka, o vaizdas pro langą visad niūriai pilkšvas, net nakčiai pakeičiant dieną. Pilki pastatai, vienodos mašinos, pilkas oras, o naktim — pilkos žvaigždės. Žmonės irgi, atrodo, pilkai vienodi ar vienodai pilki. Jausmas, tarsi net oras užgniaužtas priespauda. Televizijos bokštas raižo dangų (debesys man primena žaizdas), gal jis ten, aukštai, laisvės ieško (?). Nežinau, bet mąstau, kaip pasikeistų dangus, jei toji laisvė čia sugrįžtų. Gal tada pilkas Vilnius nusidažytų naujomis spalvomis, gal sunkų, jau seniai veržiantį drabužį pakeistų laisva trispalvė skara. Galbūt Vilnius atgimtų iš naujo, mano miestas atgimtų iš naujo, o su juo — visa Lietuva. Kuo toliau, tuo dažniau pasvajoju, kokį Vilnių aš norėčiau matyti rytoj. Tai būtų miestas, kurio pagrindinėje gatvėje stovėtų ne Lenino, o laisvės paminklas. Miestas, ant kurio tiltų stovėtų ne geležiniai darbininkai, o, pavyzdžiui, gėlės. Tai būtų sostinė, kurios gatvės ir bažnyčios nebūtų griaunamos ir siaubiamos okupantų. Tai būtų Miestas, kuriame žmonės nebijotų kalbėti savo gimtąja kalba. Miestas, kuriame žmonės nebijotų būti, nebijotų gyventi.
1991m. sausio 12-13 dienos
Įtampa. Nenumalšinamas jaudulys visur, kur bepažiūrėtum — namuose, gatvėse, aikštėse, visa tvyro ore. Nerimas — jausmas, kuris kamuoja kiekvieną iš mūsų jau nemažai dienų. Nuo pat paryčių žmonės gyva jūra plaukė apie Parlamentą, plūdo per Žvėryno tiltą. Gailiai kaukė sirena. Jau kelias dienas gali girdėti niekad neišjungiamus kaimynų radijus bei televizorius. Ir keistą tylą. Kaip niekada gerai jaučiu, kad tai — tyla prieš audrą. (Nu)jaučiam mes visi.
Ši naktis — siurreali. Tik išgirdęs, kad link Televizijos bokšto važiuoja tankai, sėdau į troleibusą, kuris sustojo ir iš vietos nebepajudėjo jau Laisvės prospekte, tad bėgau pėsčiomis. Galvojau, ar tik nepavėlavau — būrys žmonių jau stovėjo, bandydami užkirsti jiems kelią. Mačiau, kaip tankai traiško žmones, iš tankų šaudoma į visus, o mes tik šaukiam, šaukiam… Iš Televizijos bokšto žmonės važiavo prie Seimo, kalbėjo, kad bokštas jau užimtas. Aš ten nuvykau iš paskos. Seimo aikštėje buvo šimtai žmonių, visi, net ir jausdami didžiulį pavojų, stovėjo ten su visais, kartu, ir nesiruošė niekur eiti. Šią naktį visas Vilnius gyvas, visi žmonės — nebe pilki, nebe vienodi, o kaip niekada vieningi. Vieningi, kaip ir mano svajonių Vilniuje. Šiek tiek apmaudu, kad gražiausius dalykus dažnai regi skaudžiausiuose išgyvenimuose.
Namo grįžau tik apie pietus, visą naktį praleidau ten, su visais. Žmonės dalino vieni kitiems arbatą, vaikams skolino šiltesnius drabužius, be paliovos dainavom. Šios dienos mums buvo ypatingos.
Sigitas Birgelis
Visi matematikos mokytojai,
Kodėl neišmokėt manęs,
Kad už viską, už viską labiau
Nevalia dalyti tėvynės.
Rodos, doras buvau, paklusnus,
Mokėjau tikėt naiviai,
Kodėl nepasakėt šito visai,
Kad tirpsta trikampiai, atskirti nuo tėvynės.
Kaip kalbėti, kokia kalba ar tarme,
Kad širdis išrautų krūtinę,
Kuo tikėti, kam padlaižiauti klusniai,
Kad tavęs neišduočiau, tėvyne?
Naktis tulžimi pripildė indus
Miškus ir laukus
Tuštuma tesės
Iki ryto
Naktį sugėrė aušra
Pabudo tauta
Ir kaip vaikas norėjo
Gyventi.
Bernardas Brazdžionis
AŠ ČIA- GYVA
Ieškojau tėviškės tamsioj nakty, it kapas:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ar plaka dar skausme širdis sukepus,
Ar tu gyva, ar negyva?
Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,
Atsakė man: — Aš čia — gyva!
— Aš čia — gyva, — po kojų tarė žemė,
— Aš čia — gyva, — sūnau, ar nematai?
— Aš čia — gyva, — palinkę ir sutemę
Atsiliepė dangaus skliautai.
— Aš čia — gyva, — Dubysa subangavo,
— Aš čia — gyva, — jai pritarė krantuos,
— Aš čia — gyva, — kaip aidas sudejavo
Daina pagojuose aukštuos.
Ėjau klupau iš pirkios į pirkelę:
— Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?
Tik balsas tas man rodė tamsų kelią:
Aš čia — gyva, aš čia — gyva.
Kaip skausmo ašaros, mirgėjo žiburėliai…
— Ar tu tenai, ar tu ten, Lietuva?
Ir iš tamsos, ir iš nakties, ir iš šešėlių
Atsiliepė: — Aš čia — gyva!
1940m.
1992 m. liepos 6 diena
Stebiu aušrą pro savo kambario langą. Matyti televizijos bokštas, tik šįkart raižantis dangų jau kitaip. Regis, nieko jis neieško. Dangus nusidažęs švelniausiomis spalvomis, o debesų klodai trukdo akims sutikti saulę. Gatvėse matyti iš lėto kylančios trispalvės vėliavos. Iš pat ryto girdėti paukščių čiulbėjimas, kurio, rodosi, buvau stipriai išsiilgęs. Džiaugiuosi matydamas tai, ką dabar matau.
Aš džiaugiuosi, nuoširdžiai džiūgauju dėl to, kokią Lietuvą šiandien galiu regėti. Kokį Vilnių šiandien regiu. Bet vis vien mėgstu klajoti po savo mintis ir visuomet tikėtis geresnio. Kokį Vilnių aš matysiu rytoj, jei šiandien turiu galimybę jį matyti nebe pilką? Kokiam Vilniuje gyvens tie, kurie buvo priversti iš čia išvažiuoti? Ar jie sugrįš? Kokios statulos, kokie paminklai puoš mano miestą po dešimties, dvidešimties ar šimto metų? Ar čia ilgam išliks pėdsakai tų, kurie negerbdami niekino mūsų visų sostinę, trypė mūsų orumą? Kokia kalba kalbės laisvi, ką jie galės kalbėti, ir ar jiems kas burnų dar ilgai neužklijuos? Ar gatvės prisikels iš naujo, o medžiai alėjas puoš gražiais ryškiais skliautais?
Negaliu to žinoti, bet galiu to tikėtis. Tik Vilniaus rytojų kurs jau kiti. Visi kiti. Mes visi.
Tik tiek apie rytojaus Vilnių aš galiu žinoti šiandien.
Aidas Marčėnas
Mano Neris
Antakalnis
man vasara yra
Ir garlaivio sukeltos aukštos bangos
Indėnų pelkės prerijų žara
Ir visad girtas prie statybų sargas
Nei du
delnai plaštakės dienomis O vakarais baugu
šešėlio savo
Ir kuoja paskenduolės akimis
Kur Tadzikas prie akmenų sugavo
keisti
mergaičių pokalbiai slapti
jų suokalbiai nereiškiantys mums nieko žaidimai teatrai štai ir
apsupti
žiaurių komančų skalpus jiems paliekam
pievelėje
kur tarėsi gentis
kvailų darželinukų skambios voros ir
kaip didžiausia amžiaus paslaptis dėžutėje
sugautas storas voras
aš jau
seniai tenai negyvenu
ir vien sapne dar rodos man tos vietos aukštu
krantu kur vaikas aš einu stebėdamas
kaip toldamas iš lėto
baltuolis garlaivis tuoj vingyje ištirps ir liks verti tik moteriškių kūnai kuriems besivoliojant saulėje prisirps kitam krante aukšti balti Žirmūnai
2004.04.22
Kamilė Pauliūtė, Marija Baronaitė, Neringa Garlaitė, 2B klasė.