Išgirstu varpo dūžius,
Ir atsimerkiu lėtai,
Pamatau didžiulę aikštę,
Katedrą ir kolonas,
Išraižytas praeities.
Ore pasklinda atsiminimai lyg nostalgiški kvapai,
Žvarbi dienos pradžia ir Vilnelę supantys krantai.
Žingsniuodama Vokiečių gatve,
Staiga sustoju, pajuntu,
Kad seniai sugriuvę pastatai
Kaip vaiduokliai stebi Vilnių,
Susižavėję miesto grožiu,
Kalba ir pasakoja jo vardu.
Pradedu vėl žingsniuoti ir pasiklystu praeity,
Miesto dvasia apsupa mane, kviesdama kartu kilti.
Pakylu virš kalvų ir skrendu,
Lekiu kartu su Gediminu ir jo sapnu.
Girdžiu, kaip vilkas kaukia -
Čia bus didis miestas,
Kaip eiliniai žmonės kalba.
Iš viršaus ir iš aukštai stebiu gatves,
Pastatai ir sienos šnabžda maldas,
Pasakoja jos, kiek metų nugyveno,
Kiek patyrė ir kaip paseno.
Vėliau aplankau, kaip draugus, Vilniaus miesto paminklus,
Sostinės centre stovi Petras Cvirka,
Mickevičius Užupyje rymo,
Donelaitis skaito ir universitetą globoja,
O lietuvių skalikai atgyja ir loja.
Pavargusi, imu leistis ties Aušros Vartais,
Vakaras temdo apšviestas gatves,
Marija, miesto globėja, žvelgia į nutolusį miestą,
Tarsi globodama ir mane.
Vėl išgirstu aš varpo dūžius,
Akių vokai tampa sunkūs,
Gražusis Vilnius pakelia mane ir ima nešti,
O aš užsimerkiu lėtai,
Pasineriu į puikų sapną...
Aistė Rasimavičiūtė ir Sandra Pleskačevskytė, 1b