Tūkstantis šeši šimtai dvidešimt ketvirtųjų metų vėlyvą vakarą visi Vilniaus gyventojai susirinko prie žemutinės pilies pasiklausyti vyriausiojo Perkūno šventyklos kunigo pranašystės. Lizdeika jį visi vadino.
Jau temo, žmonių mintys vedė į nežinomybę. Bet tada kaip nujausdamas žinys prakalbo. Lizdeika aiškino, kad lygiai po dešimties metų Vilnių apgaubs godumas, ėdrumas ir neapsakomas alkis, net didikai ims valgyti skilandį. Vilniečiai pasimetė, galvojo, ką šis senis čia prasimanė. Koks godumas, koks alkis, kokie didikai? Juk gyvas paršas kainuoja 12 grašių, kumpis arba didelis sūris – du, o lašinių gabalas net 15 grašių, o juk ir šviežia kiauliena yra varganų žmonių maistas. Vilniečiai sunerimo. Tačiau kaip Krivių Krivaitis tarė, taip ir padarė. Vilniečiai po dešimties metų pašėlo. Buvo apiplėšiamos parduotuvės, socialiniai sluoksniai nejučia susiliejo ir tapo vienu – rijikų luomu. Žmonės išstambėdavo „ant akių“. O jau godumas, ėdrumas buvo neišpasakyti. Bet tai turėjo vieną dieną baigtis, ir baigės, o tęsias jau šimtmečius. Juk dėl to advento laikotarpiu ir nėra valgoma mėsa, jos gaminiai, tas riebus, rūkytas vilniečių išpuoselėtas ir atsivalgytas skilandis.
Sapiegų Madonos paveikslas Vilniaus Katedroje
rieš kelis tūkstančius metus vienam varganui vilniečiui apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Buvo vėlyvas, miglotas pavasario vakaras. Senukas keliavo namo plačiąja Vilniaus gatve, skanavo savo…skilandžiu. Jau priėjęs aikštę jis suklupo, lyg balta blykstė suspindėjo jam priešaky. Tai – Sapiegų Madona, nekalta, balta kaip lelija, plaukiojanti Neries upe. Senukas metė savo skilandį šalin, atsiklaupė ir tarė:
-Angelų Karaliene, Dangiškasis perle! Tavo Sūnus išklauso mūs maldavimus, perėjusius per Tavo rankas – Jis tikrai Tave gerbia. Saugok šį miestą ir jo gyventojus; neatmesk jų prašymų, kai jie kreipiasi į Tave. Juk į Tave – lyg į Motiną – kyla mūsų akys. Nusidėjėlių gynėja, tavo užtarimu tedovanoja mums Viešpats savo malonę ir teatleidžia mūsų kaltes. Gailestingumo Motina, Lietuvos Globėja, neatmesk mūsų maldų, kai šaukiamės Tavo apgynimo! Geriau už mus žinai, ko mums reikia, todėl saugok mus nuo visokių nelaimių, užtark visus žmones ir suvienyk juos su savo Sūnumi.“
Šie žodžiai buvo jo paskutinieji. O nuo to laiko dabartinėje Vilniaus Katedroje, toje pačioje aikštėje, kur apsireiškė vargšui senukui Šv. Mergelė, kabo Sapiegų Madonos paveikslas ir yra išgraviruota senuko malda. Ar ji Šv. Mergelė tokia pati, kaip matė keleivis namo paslaptingojoje Vilniaus gatvėje? Nežinia.
Kotryna Pansevičiūtė
Gabrielė Liegutė
Dominyka Lindišytė
IIa