Ką reiškia būti lietuviu?

Ir kodėl apskritai to kas nors norėtų?
Turbūt per istoriją nėra taip buvę, kad kas nors Lietuvą savanoriškai pasirinktų
kaip savo gimimo vietą. Rytų Europą.
Aukštinam kalbą, bet keiktis tai tik rusiškai temokam.
Aukštinam savo kalbą, bet vietoj ,,atsiprašau“
visąlaik sorry sakau savo klasiokui.
Aukštinam kalbą ir kovą, kurią prieš rusą laimėjom,
bet sutikęs draugą jam išdidžiai pasakau zdarov.
Aukštinam savo istoriją, didžiuojamės Vytuko užkariauta teritorija,
nuo Krėvos iki Plungės, 
bet juk mus visi okupavo, o mes visus gražiai sujungėm.
Aukštinam savo istoriją, kad į Dundulį tikėjom, 
tada mus gerokai padaužė, patys kryžių užsidėjom,
dar su kaimynu susijungėm,
bet vis tiek kaip paskutinę trise pasidalijo,
dar tris kartus okupavo,
vos ne vos mes sostinę atgavom.
 
Ir iki šiol guli sudaužytas lietuvis, bet rėkia:
,,Vaikai, nepamirškit - vienas keturi vienas nulis
ir dar tas šimtmetis, šimtmetis, ar tu girdi?“
Šimtmetis, iš kurio tik penkiasdešimt metų
buvom palenkti represijų, po šalį vis dar tįsta 
masinė depresija, nepažįstamas net sveikintis negali.
Valdžia nefaina... Nesvarbu, kokia konvencija, kokios algos
ir kokia kaina, aš jau tyliu apie pensijas.
Mistika, kaip Lietuvoj palaikomos gyvybės,
statistika nebejaudina žmonių,
per dieną trys savižudybės.
Tai kodėl šita šalis verta mano ištikimybės?
 
Pagalvojo knygnešiai ir susimąstė partizanai,
ir Darius, ir Girėnas iš viso net neskrido, ir taip nutiko,
kad Lietuva tapo ne šalis maža,
 o kažkokios didelės šalies pasienis.
Tai kodėl ji verta mano ištikimybes?
Na, kad ir kaip čia būtų blogai, čia vis tiek yra daug sukurta
ir aš prisiimu atsakomybę neišvaistyt šio turto.
,,Bet ką gi aš galiu padaryti?“- pagalvojo Pliaterytė,
susižavėjusi Adomo Mickevičiaus Gražina.
Goda Aleknavičiūtė, 1 c kl.