Adomas Mickevičius 1855m. Konstantinopolyje, susirgęs cholera, nusprendė parašyti apie savo gyvenimą, kad ateinančios kartos sužinotų ne tik apie jo kūrybą, bet ir apie jį patį.
Lapkričio 25d.
Gimiau 1798m. Kūčių vakarą, Rodūnės apylinkėse.
Kilęs aš iš senos, visuomenės gerbiamos lietuvių bajorų giminės. Mano šeima didžiavosi, kad esame kilmingi, ir tvirtino man tai nuo pat vaikystės. Kadaise mane pakrikštijo Adomo Bernardo vardu, tačiau niekad antrojo vardo nevartojau.
Mokiausi Naugarduko mokykloje. Kurti pradėjau jau nuo 12-tų savo gyvenimo metų. Tuo metu kūryba perkeldavo mane į kitą pasaulį, kuriame fantazijoms nebuvo ribų.1815m., man baigus mokyklą, tėvas pasakė: „važiuok į Vilnių, įgyk mokytojo diplomą, nes tik jis vienas šiandien leidžia tarnauti tautai“. Tėvo patarimas buvo labai vertingas. Atvykęs į sostinę, įstojau į Vilniaus universitetą, studijavau lenkų ir kitų tautų literatūrą. Studijų metu susižavėjau Frydricho Šilerio, Johano Gėtės kūriniais bei Džordžo Bairono poemomis. Tai paskatino mane rašyti savo pirmuosius eilėraščius. Vilniuje man tapo prieinama ne tik knyga, bet ir periodinė spauda. Sostinėje sugebėjau patenkinti dar vieną savo troškimą-pamatyti „tikrą“ teatrą. Vilniuje aš galėjau skirti laiko tokioms savišvietos formoms, kurių Naugarduke neturėjau.
Lapkričio 26d.
Universitete atradau labai įdomių bendraminčių. Po kelerių metų bendravimo nusprendėme įkurti slaptą mokslo mylėtojų bendruomenę, kurią pavadinome „Filomatų draugija“. Reguliariai rengėme susirinkimus, kur nagrinėjome mūsų parašytus mokslinius referatus ir grožinę kūrybą. Praleidęs ketverius metus universitete, 1819m. buvau paskirtas mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą, iš Kauno važinėdavau į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, kuriuose buvo aptariama mano kūryba. Siųsdavau draugams laiškus, kuriuos pasirašinėdavau Adomo Napoleono vardu, nes tapatinau save su Prancūzijos karvedžiu. Kitais metais mirė mano motina, o dar po metų mano mylimoji Marilė ištekėjo už turtingo grafo. Savo išgyvenimus nusprendžiau išlieti dramoje „Vėlinės“, kurioje bandžiau atskleisti ryškius Vilniaus vaizdus, nors rašiau Kaune. Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune sukūriau „Adomo“ dainą bei „Filaretų dainą“. 1823m. caro valdžia susekė Filomatų draugiją ir suėmė daug jos narių, tarp kurių buvau ir aš, bet iki to laiko spėjau išleisti du poezijos rinkinius. Šešis mėnesius buvau kalinamas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne, man grėsė ištrėmimas ir kalėjimas, tik pasibaigus bylai mane išleido. Po įkalinimo buvau ištremtas iš Vilniaus dėl veiklos Filomatų draugijoje. Išvykau gyventi į Sankt Peterburgą. Kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltis, tada išvykau į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Iki šiol gyvenu čia. Vilniau, kasdien prisimenu Tave, tavo kraštovaizdžius, ramybę, mano širdyje tu išliksi amžinai…
Adomas Mickevičius mirė 1855 metais lapkričio 26d. taip ir nebaigęs rašyti savo dienoraščio. Poetas Lietuvai ir Vilniui paliko poezijos rinkinių, skleidė patriotizmą, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, puoselėjo meilę gimtajam kraštui bei jo istorijai. Vilniuje yra išlikusi gatvė, muziejus, biblioteka, Viena gimnazija pavadinta jo vardu. Yra paminklas, skirtas jam, namas muziejus bei daug kitų A.Mickevičiaus atmintinų vietų. Vilnius buvo labai svarbus Adomui Mickevičiui taip pat kaip ir Vilniui buvo svarbus jis.
Agnė, darija, Rusnė , Evelina, 3c kl.